Registracija +370 678 84422 info@slenioklinika.lt T. Kosciuškos g. 26, Vilnius

Terapinė odontologija

Nechirurginis dantų gydymas

Terapinis dantų gydymas – tai nechirurginis pažeistų dantų gydymas, kuriuo siekiama išsaugoti sveikus ir stiprius dantis. Negydomas kariesas keičia estetinę dantų išvaizdą, pažeidžia danties nervą, gali sukelti dantenų ir kaulų pažeidimus. Tinkama ėduonies profilaktika ir anksti diagnozuota liga garantuoja greitesnį ir lengvesnį pažeistų dantų gydymą. Atliekame krūminių ir priekinių dantų plombavimą, atkuriame anatominę dantų formą ir funkcijas. Esant rimtiems karieso pažeidimams, atliekame dantų šaknų kanalų gydymą. Klinikoje naudojamos pažangios ir aukštus kokybės reikalavimus atitinkančios plombinės medžiagos. Ilgametę darbo patirtį turintys specialistai įvertins paciento dantų būklę ir pasiūlys konkrečiu atveju tinkamiausią gydymo būdą.

Kas yra dantų ėduonis?

Dantų ėduonis arba kariesas (lot. caries dentium) – tai kietųjų danties audinių progresuojantis irimas, kurį sukelia ant danties paviršiaus esančios rūgštys. Rūgštis išskiria angliavandenius skaidanti burnos mikroflora, esanti ant dantų paviršių susidariusiose apnašose. Minėtojo proceso metu vyksta emalio, dentino (rečiau – cemento) demineralizacija, t. y. kalcio jonai išplaunami iš kietųjų danties audinių.

Medikai teigia, kad dantų ėduonis yra labiausiai paplitusi dantų liga – net 99 % Lietuvos gyventojų kenčia dėl mažesnių ar didesnių ėduonies problemų. Ėduonis gali formuotis tiek sveikame, tiek plombuotame dantyje.

Keturios dantų ėduonis raidos stadijos

  • Kariozinė dėmė (Macula cariosa). Šioje raidos stadijoje pažeidžiamas emalis.
  • Paviršinis kariesas (Caries superficialis)
  • Vidurinysis kariesas (Caries media)
  • Gilusis kariesas (Caries profunda). Giliojo karieso stadijoje gali išsivystyti pulpito komplikacijos, kadangi į pulpos ertmę patenka uždegimą sukeliančių bakterijų.

Kas lemia dantų karieso atsiradimą?

Karieso atsiradimą lemia įvairūs išoriniai veiksniai. Ėduonies problemas sukelia prasta burnos higiena, mikroelementų (pvz., kalcio, fluoro) stoka, dažnas angliavandenių (ypač – lipniųjų) vartojimas ar sumažėjęs seilėtekis. Karieso atsiradimą gali lemti ir netaisyklinga dantų padėtis, apsunkinanti dantų valymą ir formuojanti palankius taškus apnašų kaupimuisi.

Konsultuoja ir gydymą taiko gydytoja odontologė Miglė Baranauskaitė

Dantų ėduonies profilaktika

Norint išvengti ėduonies ir karieso sukeltų komplikacijų, reikėtų:

  • reguliariai tikrintis dantis;
  • atlikti profilaktinę burnos ertmės higieną;
  • taisyklingai valyti dantis;
  • jei planuojamas nėštumas – sugydyti visus pažeistus dantis;
  • naujai išdygusius nuolatinius dantis dengti specialiais silantais.

Laikantis specialistų rekomendacijų, reguliariai kartojant profesionalios burnos higienos ir gydymo fluoro aplikacijomis procedūras, efektyviai stabdomas dantų ėduonies vystymasis. Primename, kad fluoro aplikacijos bus veiksmingos tik tuo atveju, jei ėduonis nespėjo pažeisti danties emalio. Procedūros metu danties paviršius padengiamas fluoro laku, didžiausią dėmesį skiriant padidintos rizikos zonoms. Šiuo atveju pažeistos danties emalio vietos prisotinamos mineralinėmis medžiagomis – taip užkertamas kelias galimam dantų ėduonies vystymuisi. Siekiant pasirūpinti ilgalaike problematiško danties apsauga, rekomenduojame procedūrą kartoti kas kelis mėnesius.

Dantų ėduonies gydymas

Pirminėje pažeisto danties stadijoje ėduonį galima pastebėti kaip matinės spalvos dėmę, susiformavusią emalio paviršiuje. Laikui bėgant ėduonies dėmelė plinta, o jai gilėjant pradeda formuotis kariozinė ertmė – negydoma ji pasiekia dentiną, o vėliau gali pažeisti ir danties pulpą.

Pradinėje stadijoje dantų ėduonis gydomas gana greitai ir lengvai, netaikant dantų gręžimo ir plombavimo procedūrų, todėl labai svarbu laiku pastebėti, diagnozuoti ir išgydyti karieso užuomazgas. Silpnesni danties audiniai gali būti stiprinami fluoro, kalcio ir mineralinių medžiagų preparatais.

Ėduonies problemoms stiprėjant, juntamas gėlimas ir danties skausmas nuo karštų, šaltų, karštų, rūgščių ir saldžių produktų. Pacientas jaučia diskomfortą, apsunkėja kramtymo funkcija. Gydytojai primena, kad didžioji dalis visų ėduonies pažeidimų formuojasi ten, kur nepasiekia dantų šepetėlis.

Esant gilesniems danties audinių pažeidimams, dantis yra gręžiamas, šalinami ėduonies pažeisti audiniai, o jų defektas atstatomas kompozicinėmis arba stiklojonomerinėmis plombomis.

Atstatant pažeistą dantį, atkuriama danties anatominė forma, kramtymo funkcija bei estetinė išvaizda. Siekiant optimalių rezultatų, negali likti kabančių plombos kraštų. Valant tarpdantį siūlu, jis turi nestrigti ir nepleišėti. Plomba turi būti gerai išpoliruota. Po plombavimo tarpdantis turi būti glaudus, negali būti visiškai laisvas / be kontakto. Nebent iš prigimties žmogus turi plačius tarpus tarp dantų. Galimas danties jautrumas iki 2 savaičių ar ilgiau. Nepraeinant simptomams, atsirandant didesniam skausmui būtina kreiptis į gydytoją. Priklausomai nuo klinikinės situacijos, vieno danties plombavimas gali užtrukti nuo 30 minučių iki 2 valandų.

Pulpitas ir jo gydymas

Jei paciento dantis pažeidžiamas itin giliai, t. y. kariesas beveik pasiekia pulpą (nervus ir kraujagysles), atlikus plombavimo procedūrą, pulpos audinyje gali išsivystyti uždegimas, pacientas pradės jausti skausmą. Tokiu atveju būtina gydyti danties kanalus.

Pulpitas (lot. pulpitis) – tai danties pulpos uždegimas. Paprastai pulpitas išsivysto dantyse, kuriuose yra gilus kariesas, t. y. tuomet, kai į pulpos kamerą patenka pavojingos bakterijų išskiriamos medžiagos. Retais atvejais pulpos uždegimas atsiranda po dantų traumos arba gali išplisti iš apydančio audinių.

Pulpito metu jaučiamas skausmas. Jį sukelia bakterijų toksinai, dirginantys pulpos nervus. Pacientas jaučia pulsuojantį, aštrų skausmą, kuris atsiranda savaime arba yra išprovokuotas temperatūrų (karščio ar šalčio). Paprastai skausmas pasireiškia vakarais ir naktimis. Velesnėje ligos stadijoje skausmas gali plisti (iradijuoti) ir pasiekti ne tik gretimus dantis, bet ir kitas žandikaulio ar galvos sritis.

Priklausomai nuo individualios situacijos, uždegiminis procesas gali būti tiek ūminis, tiek lėtinis. Jei uždegimas yra ūminis, juntamas didesnis skausmas ir stebimi aiškesni simptomai, tuo tarpu lėtinis pulpitas simptomų gali ir neturėti.

Pulpitas taip pat gali būti simptominis ir besimptomis. Besimptomis pulpitas skirstomas į tris atskiras kategorijas.

  • Hiperplastinis pulpitas (hyperplastica). Paprastai hiperplastinis pulpitas pasireiškia jaunesnio amžiaus pacientams, turintiems didelę kariozinę ertmę. Šiuo atveju danties pulpa yra atsivėrusi į burnos ertmę, todėl kramtymo metu yra nuolatos dirginama, o pulpos audiniai pradeda vešėti. Audinių padidėjimas stebimas kariozinės ertmės dugne. Paprastai pulpa yra traumuojama valgant, dėl to juntamas skausmas, gali prasidėti kraujavimas.
  • Vidinė rezorbcija (resorbtio interna). Vidinė rezorbcija išsivysto įvykus danties traumai ir esant stipriam imuniniam atsakui. Šiuo atveju pulpoje vyksta pakitimai – imuninės ląstelės ima skaidyti savus audinius. Jei rezorbcijos procesas vyksta vainikinėje pulpos dalyje, gali atsirasti rausvos spalvos dėmelė danties vainike. Vidinė rezorbcija diagnozuojama, atlikus radiologinę nuotrauką.
  • Kanalo kalcifikacija (calcificatio canalis). Tai neskausmingas procesas, kurio metu pulpos kamera ir šaknų kanalai mažėja (paprastai – senstant arba esant nuolatiniam neintensyviam dirginimui), kadangi juose esantys odontoblastai skatina kalcifikacijos procesus. Šiuo atveju dantis keičia spalvą (tampa gelsvai pilkas), be to, mažėja jautrumas išoriniams dirgikliams. Pažeistas dantis gali sukelti rimtų sunkumų, taikant endodontinį gydymą. Diagnozės nustatymui reikalingas radiologinis ištyrimas.

Dantų plombavimui naudojamos medžiagos

Pieniniai dantys plombuojami stiklojonomerinėmis plombomis, kurios gali būti artimos natūraliai danties spalvai arba būti spalvotos. Suaugusiems dantys plombuojami šviesoje kietinama „helio“ plomba, kuri parenkama pagal danties spalvą. Individualiais atvejais naudojamos amalgamos arba stiklojonomerinės plombos.

– Populiariausios dantų restauravimui naudojamos medžiagos yra:

ŠVIESOJE KIETĖJANTYS KOMPOZITAI arba HELIO PLOMBOS. Plombos atitinka aukštus estetinius reikalavimus. Minėtasis pasirinkimas atrodo itin natūraliai ir nepastebimai – tai lemia itin didelės kompozicinių plombų atspalvių pasirinkimo bei derinimo galimybės. Modernios šiuolaikinės surišimo sistemos užtikrina tvirtą plombines medžiagos ir danties audinių sukibimą, todėl gali būti naudojamos mažų atskilimų rekonstrukcijai, įtrūkimų šalinimui, priekinių ir krūminių dantų defektų ir funkcijų atstatymui.

STIKLO JONOMERAI. Paprastai stiklo jonomerai (su fluoru) yra naudojami pieninių dantukų ir tik išdygusių nuolatinių dantų plombavimui. Šiuo atveju fluoras palengva pasiekia dar ne visiškai mineralizuotus danties audinius ir juos sustiprina. Plombos pritaikomos natūraliai danties spalvai arba gali būti spalvotos, todėl mažasis pacientas gali rinktis patikusią spalvą.

PORCELIANINIAI DANTŲ UŽKLOTAI. Tai profesionalūs mikroprotezai, naudojami didelių karieso pažeistų defektų atstatymui. Itin platus spalvų pasirinkimas užtikrina restauracijos estetiškumą – paprastai užklotas yra nepastebimas. Moderniose technikų laboratorijoje maksimaliai tiksliai atkuriama natūrali danties forma ir kontaktai su gretimais dantimis. Porcelianinis (keraminis) užklotas yra itin kokybiškas (prilygsta emalio kietumui), todėl atstatytas dantis išlaiko pirminį tvirtumą.

Specialistai primena, kad atliekant priekinių dantų plombavimo procedūras, ne visuomet pavyksta užtikrinti idealų estetinį rezultatą ir maksimalų tvirtumą. Tokiais atvejais siūlome priekinių dantų paviršius dengti keramikos plokštelėmis (laminatėmis).

Plombų ilgaamžiškumą lemiantys veiksniai

Profesionaliai atlikta terapinė odontologija siejama su itin maža ėduonies atsinaujinimo tikimybe. Tiesa, laikui bėgant plombos dėvisi. Apie antrinį kariesą kalbama tuomet, kai tarp danties paviršiaus ir plombos susidaro mikroįtrūkimai, o juose kaupiasi bakterijos. Anksčiau plombuotus dantis gali tekti perplombuoti, jei dantų plombavimas buvo atliktas nekokybiškai arba buvo naudotos senos kartos plombos.

Plombų ilgaamžiškumas priklauso nuo kokybiškos restauracijos ir kitų išorinių veiksnių: plombos dydžio, burnos higienos, kramtymo intensyvumo, sąkandžio patologijos, paciento turimų parafunkcijų (pvz., noro griežti dantimis) ir kt.

Siekiant maksimalių rezultatų, po dantų plombavimo rekomenduojame kas pusmetį atlikti profesionalią burnos higieną, atvykti profilaktinei patikrai ir plombų poliravimui.